www.BaltiCCycle.eu
  Naujienos LDB Straipsniai Maršrutai/trasos Žygiai Kelionių įspūdžiai Pajūrio dviračių trasa

Kas gali būti geriau už vasarą? Kas gali būti geriau už galimybę keliauti? (2006)
Genovaitė Mikėnaitė

1996 m., įkalbėta vyro Rimo ir sūnaus Audrio, gana bailiai išsiruošiau į pirmąją dešimties dienų ekologinę kelionę dviračiu, organizuotą "Atgajos" bendrijos. Artėjant pensijai ir turint aštuoniasdešimt su trupučiu kg. savo nuosavo svorio, tai buvo gana drąsus žingsnis. Tačiau mano šaunieji vyrai įsipareigojo patempti mane virvele prisirišę prie savų dviračių, jei aš kartais nesugebėčiau važiuoti pati. Kaip aš jiems už tai dėkinga! Tąkart nuvažiavome apie 600 km. (be virvutės) O įspūdžių…

Kartą paragavęs, negali sustot… Ir važiuoju, negalėdama atsidžiaugti puikia sveikata (tris kartus spjaunu per petį, dar pabeldžiu krumpliais į medį). O prieš keliones jau teko patirti, kokius jausmus sukelia stuburo ataugos, maniau, kad aš jau turiu pratintis prie nuolatinių rankų ar kojų skausmų, nes maniau, kad ir aš, kaip sesuo ir brolis, paveldėjau iš mamos stuburo ligas, kurios ją kankino nuo trisdešimt penkerių metų. Vienuolika metų aš jau laimėjau prieš ligas, nuvažiodama per vasarą daugiau nei tūkstantį kilometrų dviračiu, pagal galimybę paslidinėdama žiemą, judėdama kuo daugiau, jaučiuosi puikiai ir iškart pajuntu, kada privalau pasimankštinti, kad vėl galėčiau džiaugtis gyvenimu.

Nuo 2001 metų pradėti rengti tarptautiniai dviratiniai maršrutai. Šis projektas buvo pavadintas "BalticCycle" vardu. Pirmasis maršrutas buvo Talinas - Saarėmo salos-Ryga - Klaipėda. Kelionėje užtrukome dvi savaites. Kiekvienoje šalyje žygeiviais rūpinosi tos šalies žygio organizatoriai. Jie sudarinėjo maršrutą, rūpinosi stovyklavietėmis, žemėlapiais, lankytinų vietų aprašymais, lydinčiu mikroautobusu, kuris aprūpindavo stovyklavietes geriamu vandeniu, ar už atskirą mokestį paveždavo dalį žygeivių mantos. Buvome sužavėti mūsų palydovu estu Reno. Jis taip puikiai tyliai tvarkėsi, kad atrodė, viskas vyksta savaime, be jokių pastangų. Stovyklavome beveik visada prie pat jūros, visada turėjome puikius žemėlapius, rytais puikią informaciją apie lankytinas vietas, o ir pats vadovas, nuvaręs mikroautobusiuką į stovyklaviete, jau su dviračiu pasitikdavo mus. Niekada nebuvo problema surasti stovyklavietę, nes prieš ją būdavo iškabinti net keli žygio plakatai. Negalėjome nepavydėti estams tokio ilgo pajūrio ruožo, bet kartu džiaugėmės, kad mūsų auksinis pajūris nors ir labai trumpas, bet nepakartojamai gražus.

Kelionė per Latviją irgi buvo puiki. Ten mus lydėjo ir globojo net trys vadai. Jie saugojo, kad niekas nepasiklystu ir nepasimestu. Visi jie jau tada turėjo mobilius telefonus, ir pranešdavo vieni kitiems apie atsiliekančius, ar kažkur užtrunkančius bendrakeleivius. Džiugino stovyklavietės. Jos būdavo parinktos tikrai gražiose vietovėse ir beveik visur buvo parūpinta net malkų laužui. Čia taip pat keliavome netoli jūros, bet krantai jos buvo kitokie, nei Estijoje. Į jūra galėjome patekti tik nusileidę nuo didelio skardžio. Tačiau, artėjant prie sienos su Lietuva mūsų maršrutas driekėsi pajūriu prie pat vandens. Pradžioje buvo vienas malonumas skrieti kietai suplūktu kranto smėliu, bet, artėjant prie Papės, krantas "praskydo" ir dviračiai klimpo ir sunkiai prasibraudavo į priekį. Teko ieškoti kelio toliau nuo jūros, bet prieš tai reikėjo įveikti plačią paplūdimio puraus smėlio juostą. Esant sunkiai pakrautiems dviračiams toks kelio ruožas įsimena ilgam.

Šioje kelionėje eiliniais žygio dalyviais buvo ir trys mūsų kraštą pasaulyje garsinę dviratininkai: Goda, Edvardas ir Sigitas. Prieš pusantrų metų jie sugrįžo iš Japonijos, kur baigė didžiausią tūkstantmečio Žygį. Jau kelerius metus su mumis keliavo ir atsargos karininkas Džordžas iš Anglijos ir anglų kalbos mokytojas Džonas iš Amerikos. Per Estiją keliavo ko ne 70 dviratininkų, bet tarp jų tik keletas estų ir latvių. Daugumą sudarė lietuviai. Rygoje padaugėjo latvių, kai kurie lietuviai baigė kelionę čia, vietoj jų atvažiavo nauji, su kuriais tęsėme kelionę iki Klaipėdos.

Sekančiais metais jau keliavome per Kaliningrado sritį. Dalyvių buvo virš šimto. Daugiausia lietuviai, grupelė latvių, pažįstamų iš ankstesnių žygių, anksčiau minėti Džonas su Džordžu, vokietis Piteris, keliavęs su mumis per Lietuvą 2000 metais su Ekotopijos dviratininkais ir daugelis kitų. Labai smagu po metų vėl susitikti su draugais kelyje.

Na o 2003 metai buvo ypatingi. Maršrutas Varšuva - Vilnius. Aš taip įkyrėjau draugams bepasakodama apie tą žygį, kad jie pasiūlė man viską aprašyti, ką aš ir padariau ir nusiunčiau elektroniniu paštu Sigitui o jis perdavė žurnalui "Kelionių magija". Jie atspausdino mano rašinį 2004 m balandžio mėn. numeryje.

Tai buvo kelionė, kurią organizavo Sigito komanda. Nuo pasaulinio žygio pradžios buvo praėję penki metai, tad į jį buvo pakviesti tūkstantmečio žygio dalyviai iš viso pasaulio. Tais pačiais metais buvo išleista ir Edvardo knyga, kurią skaičiau su didžiausiu malonumu, nes su daugeliu jos herojų teko susitikti ir pabendrauti kelionėje iš Varšuvos.

2004 olimpiniais metais Sigitas vėl organizavo grandiozine kelionę nuo pačio šiauriausio Europos miestelio Nordkapo iki Olimpijos Graikijoje. Šį kelionė žygio dalyvės Virginijos aprašyta taip pat "Kelionių magijoje", tad aš tik trumpai norėčiau pasidalinti savo įspūdžiais. Šioje, vos ne keturis mėnesius trukusioje kelionėje, mes dalyvavome tik savaitę. Žygio dalyvius mes pasitikome Zarasuose ir atsisveikinome Birštone. Sigitas ir Virginija tada nuvažiavo visą kelią. Ta pat padarė ir du pagyvenę vokiečiai ir anksčiau minėtas Džonas iš Amerikos. Na o mes, nors ir trumpai džiaugėmės kelionių magija, tačiau įspūdžių prisirinkome sočiai. Buvo džiugu susitikti su senais draugais, malonu bendrauti su naujais. Išmirkus visą dieną nesiliaujančiame lietuje, džiaugtis patekus į šiltas, jaukias Šarūno Marčiulionio krepšinio mokyklos patalpas, kuriose laukė karšti dušai ir net karšta arbata. Tokios vertybės būna neįkainuojamos!

Ir dar, ši kelionė, bent jau Lietuvoje, pasižymėjo nepaprastu sotumu. Atvažiavę į Aukštadvarį gavome kelias dėžes žygio rėmėjo "Nemateko" dešrelių ir dar vištienos kepsnelių. Virginijos tėvelis iš Kėdainių atvežė visą rezginę agurkų, o vietiniai gyventojai parūpino malkų ir grotelių dešrelėms kepti. Tad puota nesibaigė ilgai. Maloni buvo ir ekskursija į Stakliškių midaus gamyklą, kurią suorganizavo mūsų vienas vyriausių dalyvių Julius. Na o Birštone mūsų laukė dar didesnė puota, ją mums surengė vietos sveikuoliai, vadovaujami ponios Teresės. Čia mūsų laukė ir karšti kibinai, ir kalnai įmantriausių sumuštinių ir vaisių, ir daržovių. O kai buvome jau tokie sotūs, kad atrodė nieko nebeįmanoma paimti į burną, atvažiavo mūsų ankstesnių žygių dalyvis Bronius su dukra Karolina ir atvežė kelias didžiausias braškių pintines ir dar kaimiško pieno stiklainius. Tai buvo sunkiausias išbandymas…

Kasmet, rudeniui įpusėjus, vyksta buvusių dalyvių susitikimai, peržiūrim filmuotą medžiagą, nuotraukas, pasidalinam įspūdžiais, sužinome apie tuos kelio etapus, kuriuose neteko dalyvauti. 2004 lapkričio 13 diena buvo tikrai džiugi visiems dviratininkams, atvykusiems į Perkūno namus Kaune. Ypatingo dėmesio ir pagarbos sulaukė iš Latvijos į Kauną atvykusi Lienė. Sužinojusi internete apie kelionę į Olimpiją, ji prisijungė Rygoje ir keliavo per Latviją. Bet sugrįžusi į namus, panoro važiuoti dar toliau ir vyras ją su visu dviračiu ir manta atvežė į nakvynės vietą netoli Visagino. Taip ji pervažiavo Lietuvą ir beveik visą Lenkiją. Tada sugalvojo, kad reikia padaryti klases remontą (ji dirba pradinių klasių mokytoja), sugrįžo namo, per savaitę susitvarkė ir vėl pasivijo jau autobusu keliauninkus Vengrijoje. O toliau mynė pedalus iki pat Olimpijos. O juk ir ji jau atšventusi pusamžio jubiliejų ir užauginusi keturis vaikus…

2005 metais prisiminėme prieš 40 metų įvykusi dviratinį lietuvių žygį Vilnius - Vladivostokas. Jam tuomet vadovavo a†a L.Alseika. Jo atminimui ir buvo skirtas žygis nuo Baltijos iki Juodosios jūros, kuriame irgi teko dalyvauti. Pradėjome nuo namų. Mūsų draugai jau prieš kelias dienas buvo išmaudę dviračius Baltijos jūroje, prisėmę butelius Baltijos vandens o liepos pirmąją dieną pasiekė Kauną. Sutikome juos Rotušės aikštėje, apsuptus korespondentų. Pirmuosius pamatėme daug metų keliaujančią Virginiją su labai gražiu šviesiaplaukiu jaunuoliu. "Tai Mikas iš Švedijos ", pristatė ji mums savo draugą. Kaip visuomet, apsuptas daugybės korespondentų, puikavosi amerikietis Džonas kartu su savo mokiniu Deiviu. Daugiamečio mūsų žygių dalyvio vokiečio Horsto šypsena taip pat traukė fotografų dėmesį. Nuošaliau laikėsi vokietis Piteris ir švedė Maja. Sigitas tvarkė dar kažkokius nesibaigiančius reikalus o Danutė, kaip ir Džonas, atsakinėjo į korespondentų klausimus. Čia pat sutikome ir ankstesnių žygių dalyvius kauniečius Bronių ir Julių, jaunuosius draugus Ievą ir Mindaugą iš Vilniaus, dvi merginas iš Baltarusijos. Mindaugas jau daug metų keliauja su mumis, o Ieva į Olimpiją nuvairavo lydintį automobilį, savo meistriškumu stebindama prityrusius asus.

Apžiūrime Kauną, pakylame į Prisikėlimo bažnyčios bokštą, fotografuojamės. Sekanti nakvynė Rumšiškėse. Grįžtame į Petrašiūnus pasiimti daiktų ir važiuojame link Rumšiškių. Pakeliui Petrašiūnuose sutinkame beklaidžiojanti vokietį, seno mūsų bičiulio Franko tėvą, ieškančio kelio į Rumšiškes. Važiojame kartu, tik čia prasideda pirmosios nesėkmės. Pasigaunu vinį, keičiam padangą, o dar, kiek pavažiavus, netikėtai stabdau dviratį ir Rimas įsirėžia į manąjį. Pasekmės baisios. Mano Rimo alkūnė ir kelis kruvini, o mano dviračio ratas - pilna aštuoniukė. Mūsų gerasis pakeleivis, padėjęs pakeisti padangą, aikčioja susiėmęs už galvos, sėda ant dviračio ir važiuoja į stovyklą pagalbos ieškoti.

Nors viskas ir baigiasi gerai: sūnus Audrys atveža savo dviračio ratą ir įdeda į mano dviratį, bet manęs neapleidžia mintis, kad gal tai ženklas, kad man jau reiktų užbaigti savo dviratines keliones, laikas susitaikyti su savo amžiumi… Negaliu užmigti visą naktį, gal grįžti, kol nevėlu? Bet ryte nusprendžiu, kad geriau važiuoti toliau, gal tai tik bloga pradžia? Ir sprendimas buvo tikrai geras. Mes laimingai pervažiavome Lietuvą, buvome gražiai sutikti draugų Baltarusijoje, saugiai ir smagiai aplankėme buvusios Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės miestus. Visur jautėmės laukiami, lengvai bendravome jau primiršta rusų kalba, prisirinkome geriausių įspūdžių, susiradome naujų draugų. Įvairiose vietose prie mūsų vis prisijungdavo baltarusių būreliai, kurie įnešdavo į mūsų įvairiatautę kompaniją naujų spalvų. Ypač šiltai buvome sutikti Breste. Dar nuo tūkstantmečio žygio pažįstamas Valentinas iškūreno savo sode pirtį, išpėrė mus savo rištom vantom, o jo žmona iškepė savo firminį pyragą. Buvo gera, kaip namuose…Breste prie mūsų prisijungė baltarusiai Aliona ir Aleksandras, atvažiavo iš Lenkijos Marilė, tačiau kiti baltarusiai lydėjo tik iki sienos su Ukraina.

Keista, bet Ukrainoje jautėmės prasčiau, nei Baltarusijoj. Sutikti žmonės nenoriai sveikindavosi su keistuoliais, važiuojančiais apkrautais dviračiais, keliai stebino savo bloga kokybe, bet parduotuvėse jau jautėsi privačios nuosavybės ženklai, tad maisto visur gaudavome nusipirkt įvairesnio, nei kaimyninėje šalyje.

Taip atmynėme iki Lvovo. Čia įvyko dviejų grupių susijungimas. Lenkai atvyko iš Gdansko, aplenkdami Baltarusiją. Toliau abi grupės keliavo kartu. Prieš tai buvusi tik apie 20 žmonių grupė, Lvove pasipildė 48 lenkais. Tęsti kelionės iki Juodosios jūros atvažiavo kaunietė Regina, vilnietė Danutė su visa jaunų keliauninkų grupe, klaipėdietis Ramūnas su žmona ir sūnum, bei dviem savo draugais.

Lvove mes jau baigėme savo kelionę - penki lietuviai ir vienas švedas išvykome į namus. Gaila, bet atostogos turi savo pabaigą… Išvykstant dviračio skaitliukas rodė 1620 km. O iki Juodosios jūros buvo likę dar daug. Visą kelią nuo Baltijos iki Juodosios įveikė kaip visuomet Sigitas. Vilnietė Nijolė, 2000 m. Ekotopijos žygio dalyvė, nedaug atsiliko nuo Sigito. Jos kelio pradžia Vilniuje o pabaiga - Odesoje.

Tokia štai ilga įžanga gavosi į šių metų BalticCycle žygio aprašymą. Daug kas klausinėja, kodėl važiuoju ir kaip sužinau apie busimus žygius Idėją, keliauti aplink Baltijos jūra, Sigitas pasiūlė per 2005m. rudeninį susitikimą Molėtų observatorijoje. Idėjai buvo pritarta tik diskutuota nuo kur pradėti. Buvo aišku, kad kelionė bus brangesnė, tad norėjosi pritraukti daugiau užsieniečių, sudarant jiems palankesnes sąlygas žygio pradžiai. Taigi, kelionės pradžia ir pabaiga Kopenhagoje, o tarpe aštuonių šalių miestai, kurortai, miesteliai ir kaimai, esantys šalia Baltijos jūros. Labai patrauklu, tad jau nuo rudens pradėjau svajoti apie šią kelionę. Savo svajonėmis dalinausi ir su savo dar studijų laikų draugėmis. Viena iš jų - Nijolė (iš Kauno) su pavydu klausydavo mano pasakojimų ir kadangi buvo pabandžiusi važiuoti dviračiu puikiais Švedijos dviračių takais, panoro išbandyti ir mano propaguojamą poilsio būdą. Aš pasiūliau ir savo seną dviratį, tad beliko viską išbandyti ir pasitreniruoti. Treniruotės truputi nuvylė, vidutinis greitis gavosi mažokas net važiuojant trumpais atstumais, o nuvažiavus 45 km per dieną Nijolė suabejojo, ar pajėgtų dar kiek daugiau. Truputi išsigandau pati ir perspėjau ją, kad sąlygos bus tikrai sunkios ir mintyse jau pasigailėjau savo kvietimo. Bet Nijolė tikra optimistė ir kartą apsisprendusi nekeičia savo sprendimo. Tad pradėjome ruoštis kelionei. Dar vienas išbandymas laukė mūsų kelionės pradžioje. Rimas (mano vyras) prieš pat kelionę turėjo važiuoti į Vokietiją ir tik po to prisijungti prie mūsų Rostoke. Taigi, pirmosios mūsų dienos Danijoje turėjo būti nelengvos. Vos nepradėjau panikuoti, bet seni draugai visuomet pasiūlo geriausią išeitį iš sunkios padėties. Sigitas pasisiūlė nuvežti mus iki pat Kopenhagos savo mašina ir net paimti iš pat namų Kaune. Tai buvo pasakiškas pasiūlymas, nes atkrito visi kelionės rūpesčiai.

Sutartą valandą atvyko Sigitas, lengvai sutalpinome savo mantą į dar Amerikoje pasaulinio žygio metu pirktą mašiną, pritvirtinome ant specialaus stovo dviračius ir atsisveikinome su Kaunu. Klaipėdoje užsukome pas Saulių, kuris pradėjo organizuoti BalticCycle keliones, o šį kartą pasirūpino mūsų bilietais į keltą, ir jau po pusvalandžio buvome maloniai nustebę patekę į naują gražų keltą, vietoj anksčiau plaukusio seno ir nepatogaus.

Kelionė neprailgo, nors nebuvome pasiėmę miegmaišių iš mašinos, juos mums pasiūlė kelto administracija ir svarbiausia net nemokamai. Buvome tikrai maloniai nustebinti. Ryte jau išlipome Švedijoje, tiksliau išriedėjome su Sigito mašina iš prieplaukos ir pasukome Malmės link. Dar valanda ir mes jau Kristijanstade pas geriausius draugus Virginiją ir Miką namuose. Jaukus butukas, papuoštas Miko tapytais paveikslais, skanūs pusryčiai paruošti svetingos šeimininkės. Kiek pasisvečiavę išeiname pasidairyti aplink, kol Mikas aiškina maršruto plonybes Sigitui (mat jis parengė maršrutus Danijoje ir Švedijoje). Einame nedidelėm gatvelėm ir stebimės, kad visi sutikti žmonės sveikinasi su mumis. Malonus jausmas, lyg būtume namuose. Išmokstame ir mes jiems atsakyti ir pačios pradedam sveikintis…

Virginija su Miku dar parodo mums savo miesto įžymybes ir Sigitas susitaria su Miku, kad jis palydės mus iki Kopenhagos ir iškrovus daiktus sugrįš su mašina namo, o mašina turės laukti Kristianstade, kol šeimininkas apsuks ratą apie visą Baltijos jūrą ir panorės grįžti į Lietuvą.

Po kelių valandų mes jau grožimės tvarkingais švedų laukais su daugybe spalvingų gėlių palaukėse. Daugiausia čia laukinių raudonų aguonaičių. Net akys raibsta nuo to raudonio. Dar kiek pavažiavus, aguonų raudonį margina baltos ramunėlės ir kažkokios melsvos gėlelės. Toks ryškus kilimas nuteikia labai šventiškai ir atrodo, kad visi žmonės čia turi būti laimingi. Kuri laiką važiojame aukštu pylimu kuris pereina į tiltą. Taip, tai garsusis Oresundo tiltas.

2000 metų balandį iškilmingai (dalyvaujant Danijos ir Švedijos monarchams) atidarytas ilgiausias Šiaurės Europoje tiltas ( bendras ilgis – 16 km, iš jų pats tiltas – 7,845 km, tunelis po žeme – 3,51 km, likusi dalis – dirbtinė sala), kuris pagaliau sujungė ne tik Kopenhagą su Malme, ne tik Daniją su Švedija, bet ir didžiąją Europą su Skandinavijos pusiasaliu. Pervažiavę šį jau galbūt XXI-ojo amžiaus architektūrinį šedevrą mes patenkame į Karališkąją Daniją.

Iš namų išvažiavome kepinant saulei, o Kopenhaga pasitiko šaltoku vėju ir apniukusiu dangumi. Teko susirasti striukes ir apsimauti ilgas kelnes kol statėme palapines kempinge, įsikūrusiame didelėje aikštėje tarp daugiaaukščių namų.

Palydėję Miką namo išvažiuojame pasidairyti po miestą. Kol kas mes dar tik trys žygio dalyviai stovykloje. Pradžioje buvo nedrąsu svetimame mieste, bet vedamos Sigito, pasijutome visiškai saugiai. Visur buvo platūs dviračių takai, atskiros trasos nudažytos skirtingom spalvom. Ties sankryžomis visur dega ir specialus dviratininkų šviesoforai. Na o vairuotojai stebina paslaugumu ir dėmesiu, atrodo kad šiame mieste pėstieji ir dviratininkai yra svarbiausi eismo dalyviai.

Atvažiavome į centrą. Sigitas su Nijole Kopenhagoje jau buvo buvę ne kartą. Aš čia patekau po dešimties metų tarpo, tad buvo labai įdomu viską prisiminti, viską palyginti su ankstesniais įspūdžiais. Pradėjome nuo Tivoli parko, rotušės, paminklo Andersenui, pėsčiųjų gatvės. Vėliau nuvažiavome prie Undinėlės o paskui norėjome susirasti tą prieplauką į kurią sekančią dieną turės atplaukti keltas iš Lenkijos. Jame ir bus didžiausia dalis mūsų būsimų bendrakeleivių kartu su mus lydėsiančiu mikroautobusu. Jau sutemus sugrįžome į kempingą ir puikiai išsimiegojome, po palapine pasikišę čia pat nupjauto ir jau sudžiūvusio šieno. Ryte atsikėlę jau radome atvykusi vokietį Maiklą, kuris taip pat jau buvo keliavęs su mumis anksčiau.

Kitą dieną Sigitas turėjo dar visokių reikalų, tad į miestą mes išvažiavome dviese. Pirmučiausia nuėjome į dailės muziejų Carlsberg Glyptotek'ą. Muziejuje sukaupta daug senovės graikų, etruskų, romėnų, prancūzų ir kitų kraštų menininkų skulptūrų ir tapybos kūrinių kolekcijų. Jį įkūrė turtingas aludaris Carlsbergas devynioliktojo amžiaus gale.

Pasigrožėję meno kūriniais patraukėme prie Rundetaarn - Apvaliojo bokšto pastatyto karaliaus Christiano IV laikais. Tai buvo astronominė observatorija o šalia jos pastatyta studentų bažnyčia ir universitetinė biblioteka. Į bokštą karalienė galėjo užvažiuoti karieta, nes aplink vidinį bokštą ėjo spirale kylantis statokas akmeninis 209 m. ilgio kelias. Iš aikštelės, esančios 34,8 m aukštyje atsiveria puikus vaizdas į visą miestą.

Oras atšilo, tad labai panorome pasivaikščioti po botanikos sodą. Gaila, kad ten nuvažiavome baigiantis darbo laikui, tad oranžerijose esančias grožybes matėme tik per langus. Tačiau po patį sodą galėjome vaikščioti kiek norėjom. Ten pasijutome, lyg rojui. Nuostabių augalų gausybė ir spalvų ryškumas darė didžiulį įspūdį. Visur galima surasti jaukią vietelę ir pasigrožėti atsisėdus ant medinio ar akmeninio suolelio. Be to, prie įėjimo gavome tokį lapą, kuriame nurodyta, kur auga augalai, kurie yra minimi Biblijoje. Vaikščiojome ir aiškinomės kaip kuris augalas atrodo.

Laikas pralėkė greit, todėl teko paskubėti, kad spėtume į kelto atvykimą. Nuvažiavę, susiradome Sigitą su trim vokiečiais: Maiklu, Piteriu ir Horstu ir nežinia kaip atsiradusiu škotu Bobu. Išsigandome pamatę apibintuotą Horsto koją. Per storą tvarsčio sluoksnį sunkėsi kraujas. Pasirodo, kad jis susižalojo koją išlipdamas iš traukinio. Daiktų jis visuomet vežasi nemažai, tad iškeliant juos, koja nusprūdo nuo perono ir labai stipriai susižalojo. Gerai, kad pasitiko draugai. Tad jis buvo nuvežtas į ligoninę, žaizda susiūta ir po kelių valandų jis su visais atvažiavo pasitikt lenkų.

Atplaukus keltui mūsų komanda padidėjo. Čia mes sutikome anksčiau važiavusius Janeką, Kristupą su sūnumi, Staseką, Vyteką. Pirmą kartą važiavo dvi moterys iš Gdansko. Tai Ani ir Regina. Andžejus vairavo mikroautobusą, o gražuolė Monika taip pat buvo daugumai pažįstama iš ankstesnių žygių. Visi kartu nuvažiavome prie Undinėlės ir ten įvykdėme Danutės sugalvotą apeigą. Prieš išvykstant iš Vilniaus ji davė Sigitui aštuonis gintarėlius ir siūlė sėkmei kiekvienoje šalyje įmesti į jūrą po gintariuką. Taigi, prie Undinėlės ir buvo įteiktas Monikai pirmasis, kurį ji grakščiai atidavė jūrai. Patraukėme į kempingą. Kitą dieną jau turėjome pradėti rimtą žygį.

Birželio 30 diena. Keliamės, tvarkomės, pusryčiaujame. Aštuntą valandą sueiga. Sigitas trimituoja ir visi renkamės aikštės viduryje. Visi gauname smulkius žemėlapius su ryškiu markeriu pažymėtu maršrutu. Paaiškinama, kaip išvažiuoti iš miesto, kokius objektus galima aplankyti. Nutariama kelionę pradėti nuo miesto rotušės, padarius ten bendrą nuotrauką.

Iš rotušės aikštės visi išvyksta nurodyta kryptimi, o Sigitas dar turi užsukti į parduotuvę, pasikeisti netinkančio laido prie printerio, tad mes su Nijole lydime ji, norėdamos pasaugoti jo dviratį ir svarbius dokumentus, kol jis bus parduotuvėje. Susitvarkę patraukiame į užmiestį, bet maršrute pažymėtos gatvės remontuojamos, tad kryptį tenka keisti, o šeštojo maršruto dviračių tako vis niekaip nerandam. Pagaliau paaiškėja, kad mes reikiamoj vietoj nepasukom link tilto ir dabar teks daryti nemažą lanką iki jo. Sigitas kantriai laukia mūsų prie kiekvieno posūkio, bet kai kartą jis nutolsta toliau, mano senasis dviratukas, kuriuo dabar važiuoja Nijolė, užsiožiuoja ir visai neperjunginėja pavarų. Veikia tik mažiausia pavara, tad greitis vėžlio žingsniu… Vargais negalais pasiekiame laukiantį Sigitą ir jis ir šį kartą padeda mums.

Pagaliau lengviau atsikvepiame supratę, kad toliau maršrutas gana aiškus, nors dar reikės nuvažiuoti labai daug kilometrų iki stovyklavietės. Puikus dviračių takas eina prie pat Kiogės įlankos, gražios vasarvietės keičia vien kitą…

Paleidžiame Sigitą važiuoti greičiau, o mes keliaujame iš lėto, vis tiek iki tamsos pasieksim stovyklą. Parvažiuojame aišku paskutinės, bet vis tiek džiaugiamės, kad įveikėme pirmuosius 80 kilometrų.

Stovyklaujame labai gražioje vietoje Mandelhovede. Tai buvusi kažkada karinė bazė, įsikūrusi prie pat jūros, tačiau jūra nepasiekiama, nes didžiulis akmeninis skardis vertikalia siena skiria ją nuo mūsų. Kiek toliau į jūrą nutiestas tiltas, kaip paaiškėja vėliau, skirtas gal kreidai ar kokiems dolomitmilčiams jūra išvežti iš žemai karjere pastatytos baltos, baltos gamyklėles, kurioje atrodo nėra darbininkų, bet konvejeriais paduodama skalda ir ji ten sumalama ir taip pat konvejeriais jau miltai pakraunami į laivus. Na o bazės vietoje požemyje įrengta ekspozicija apie paukščius, kurių tose vietose tikrai devynios galybės. Vakare ir ryte nenutyla jų choras. Ko gero pirmą kartą gyvenime klausiausi perkūno oželių mekenimą. Atrodė, kad kažkur netoli, visa banda tikrų oželių susirinko Virš slėptuvės - bokštelis ir apžvalgos aikštelė, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas.

Kitą dieną mūsų maršrutas tęsiasi arti jūros. Privažiojame nedidelį miestelį Hojerupa. Jis įžymus savo labai sena bažnytėle, pastatyta ant uolos išsikišusios į jūrą. Pagal legendą, per kiekvienas Kalėdas ji per mažą žingsniuką pasislenka į sausumą, tačiau vis tiek 1928 metais per didelę audrą, buvo paplauta uola ir dalis bažnytėlės su kryžiumi ir altorium nugarmėjo į jūrą. Likusi dalis sutvirtinta o vietoj altoriaus, per arkinę nišą matosi jūros platybės. Toliau pravažiuojame Rodvigo miestelį, kuriame yra žuvininkystės muziejus, pasigrožime Faksės bei kitais Presto įlankos kurortais. Nyso miestelyje susirandame barokinę pilį, kurioje viename iš fligelių įkurtas danų skulptoriaus B.Thorvaldseno darbų muziejus. Čia susitinkame su Sigitu ir kartu apžiūrime skulptūras. Privažiavę Presto miestelį grožimės keturioliktame amžiuje pastatytu "šiaurės Jutlandijos perlu", o pasiekę Kalvehave pervažiuojame ilgu tiltu į Miomo salą ir ten prie nedidelio ežerėlio susirandame nelabai danišką sodybą, kurioje ir vietos mažoka ir elementarios tvarkos trūksta. Sodyboje parduotuvėlė ir kavinukė, bet už du puskepalėlius duonos sumokame 26 kronas, o tai apie 12 lt.

Antrąją kelionės dieną įveikėme 92 km, nors keliavome labai ilgai. Nijolė stebėjosi pati savimi: "Niekada negalvojau, kad nuvažiuosiu tokį atstumą."

Sekanti, trečioji diena Danijoje turėjo būti paskutinė, bet per ją reikėjo nuvažiuoti 80 km ir prie kelto būti 17 valandą. Mes išsigandome, kad galime neįveikti tokio atstumo iki kelto išvykimo, tad ir čia mums padėjo išmintingasis Sigitas. Jis patarė mums pasikrauti dviračius į Andžejaus autobusiuką ir su juo lengvai, pailsint ir pasimaudant atvažiuoti iki tikslo. Nors tai ir nebuvo labai garbinga išeitis, bet mes su džiaugsmu ja pasinaudojom. Autobusinis maršrutas nesutapo su dviratiniu, bet mes labai gerai išnaudojom laiką. Anžejus suteikė galimybę pamatyti labai įdomų Nikiobingo miestelį. Jame mes išbuvome tris valandas o po to nuvežė į Marielystą, puiku kurortą su nuostabiu paplūdimiu. Čia mes antrą kartą galėjome išsimaudyti ir net pasikaitinti saulėje. Geseryje prie Kadetų sąsiaurio mes aišku buvome laiku, pailsėję ir pasisėmę naujų įspūdžių. Keltas atvyko laiku ir mes pasakėme Danijai - Sudie.

Po poros valandų išlipome jau Vokietijoje, netoli Rostoko miesto. Nakvojome Rostoke mokyklos sporto salėje ir čia mūsų būrys vėl padidėjo, prisidėjo vokiečiai Marija ir Gerhardas, mūsų geras pažįstamas Johimas, kalbantis puikiai lietuviškai (jo žmona lietuvė), Giele - sportiškos išvaizdos pusamžė moteris ir dar viena Marija, kuri iš anksto buvo užsiregistravusi visam žygiui, bet paskui išsigando ir atšaukė registraciją, bet paskutiniu momentu vėl susigundė ir atvažiavo. Ji yra mūsų amžiaus, tad ir abejonės suprantamos.

Dabar paradui pradėjo vadovauti Piteris. Jis pravesdavo rytinius pasitarimus, išvažiuodavo pirmas ir kiekviename posūkyje rasdavome, tai dienai skirtos spalvos kreida, jo nubrėžtą rodyklę. Nereikdavo net į žemėlapį žiūrėti. Į Rostoką turėjo atvažiuoti ir papildymas iš Lietuvos - Rimas iš Kauno ir Kazimieras su Urte iš Klaipėdos. Jie pranešė, kad atvyks tik dieną, kuomet mes jau būsime išvykę iš Rostoko. Kadangi jie neturėjo kelionės maršruto, tad buvo įpareigotas Andžejus sulaukti jų mieste ir perduoti žemėlapius.

Mes gi keliavome vėl jūros link ir ieškojome trasos pažymėtos OSEE ženklu. Pasiekę Rododendronparką toliau iki pat Wustrawo keliavome netoli jūros, vėliau dviračių kelias pasuko giliau į žemyną Borno miestelio link, kurį pravažiavę pradėjome ieškoti kempingo. Kempinge mūsų laukė maloni staigmena. Jame mus sutiko anksčiau atvažiavusi Lienė iš Latvijos. Į Rostoką ji atplaukė keltu iš Venspilio ir nieko neieškodama savarankiškai patraukė į sekančią stovyklavietę. Po kurio laiko atvažiavo ir Rimas su Kazimieru ir Urte. Tad mūsų lietuviška komanda + Lienė jau susikomplektavo. Stovyklavietė įrengta prie pat įlankos didžiulėje pievoje. Tualetai, dušai, karštas vanduo, elektra - viskas ko mums reikia yra.

Kitą ryta stengiamės atsikelti anksčiau, greičiau susiruošti į kelią, nes pagal žemėlapį teks važiuoti 85 km, tad reikia paskubėti. Išvažiuojame paskui Piterį ir uoliai sekame jo rodykles. Pravažiavę Prerow miestelį pasukome rodyklės kryptimi, ir tik numynę šešis kilometrus, sutikome begrįžtančius draugus. Pasirodė, kad rodyklė buvo klaidinga. Grįždamos skaičiavome kiek bus 85+12. Taigi, niekuomet negali būti tikras, kaip greit pasieksi sekančią stovyklavietę. Vingiavome tarp įlankos vandenų, judėjimo kryptis keitėsi daugybę kartų kol pro Bartho , Nisdorfo, Klausdorfo miestelius dar kartą pasukę artėjome prie gražaus ir didelio miesto Štralzundo. Pagal organizatorių sumanymą mes turėjome atvykti į Pylenium informacinį centrą 17 val. į press - konferenciją. Ten mums papasakojo apie miestą o daugiausia informacijos gavome apie naujai statomą tiltą į Riugeno salą. Pailsėję, per kitą, senesnį tiltą ir mes nuvažiavome į salą. Saloje buvo ir mūsų kempingas, tačiau ir čia, atsilikę nuo pagrindinės grupės, dar pridėjome keletą kilometrų. Taigi, stovyklavietėje skaitliukas rodė virš šimto kilometrų. Bet išsimaudžius jūroje ir pasigrožėjus Štralzundo panorama, nuovargis dingo ir vėl viskas buvo OK.

Kitą dieną keliavome per Riugeno salą. Dviračių takas vingiavo netoli jūros. Greta didžiuliai javų laukai tik čia palaukėse nebe raudonos aguonaitės, bet melsvos rugiagėlės. Abipus tako auga didžiulė žolė, kuri prie pat asfalto nupjaunama. Taip pasiekiame Zudar miestelį iš kurio jau keltu vėl sugrįžtame į žemyną.

Iš Reinbergo miestelio sukame į pietryčius ir netrukus privažiuojame gražų seną Grifsvaldo miestą. Po jo Kemnitzas, Neuendorfas, Loissinas, Gahlkowas. Ir vėl stovyklavietė prie jūros, vėl nuostabus saulėlydis ir gerų draugų bendrija.

Liepos šeštoji - paskutinė diena Vokietijoje. Pravažiuojame pro Lubmino miestelį, pasigrožime visa eile vėjo jėgainėm priartėjame prie Freest miestelio. Čia vėl keltas iki Pienemunde. Nufotografuojame Rimą ir Moniką prie tarybinio povandeninio laivo ir vėl pajūriu per kurortinius miestelius artėjame prie Lenkijos sienos. Dar kartą nueiname prie jūros ir dabar jau Piteriui įteikiamas gintarėlis, o jis čia pat nusimeta visus drabužius, nubėga gilyn ir sviedžia jį į bangas. Pliažas gražus bet mes neturime laiko maudynėms, 17 val. turime kirsti sieną o ir po jos dar nemažas kelio gabalas laukia. Šį kartą atsiliko nuo visų Marija. Jos laukėme ilgokai o paskui, perėję sieną jau patekome į lenkų globą. Swinousce mus pasitiko jaunas keliauninkas Rafaelis su savo draugais. Jis jau užsigrūdinęs turistas, dalyvavęs keliuose BalticCycle žygiuose. Šį kartą jam teks vadovauti visai mūsų grupei. Kadangi nakvynė dar tolokai o ir laukia dar vienas keltas, tad visi važiuojame kartu. Jaunimo tempas aišku didelis, tad grupė ištįsta, bet jos gale džentelmeniškai važiuoja Rafaelio draugai, tad į keltą visi spėjame laiku. Po kelto dar visi kartu važiuojame iki kurortinio miestelio Międzyzdroje. Čia neblogas kempingas su visais patogumais ir visai priimtinos kainos kavinukėse. Sigitas suranda dar Aušros į kelionę įdėtą plečkutę trejų devynerių ir visa lietuviškai - latviška komanda išgeriame už laimingą atvykimą į Lenkiją. Urtė atbėga iš kavinukės ir kviečiasi mus į pagalbą, mat jie užsisakė, didžiulę picą, kurios dviese nepajėgia sudoroti. Dar trys keleiviai buvo sočiai pamaitinti, gerai nusitekę nuėjome miegoti.

Kita diena laisva, numatyti keli radialiniai maršrutai, bet mes nusprendžiame pasilepinti jūros malonumais ir išeiname į pliažą. O sugrįžę į stovyklą, džiaugiamės vis didėjančia mūsų kompanija. Vakare susipažinimo vakaras su keliais buteliais vyno, alaus ir suneštiniu maisteliu. Ryte mūsų virš šešiasdešimties. Jau nebegalime prisiminti visų ir vardų o vis nauji dalyviai plaukia į stovyklą.

Pailsėję vėl į kelionę. Po lietaus nuplautais miško takeliais vingiuojame per Volines nacionalinį draustinį, kuriame gyvena stumbrai. Po to vėl išlendame į pajūrį, pravažiojame Dzivnową, Rewalą, apžiūrime Niechorze švyturį ir vėl sukame nuo jūros stačiu kampu, apvažiuodami karinę bazę vėl priartėjame prie jūros ir įsikuriam netoli Mrzežyno miestelio.

Sekančios dvi dienos puikiausiu Lenkijos pajūriu neprailgsta. Gražiausi paplūdimiai, pasakiški miesteliai, nuostabūs vaizdai nuo Kolobrzego švyturio apžvalgos aikštelės. Pravažiavę Kolobrzegą atsiduriame pusiau apleistame aerodrome su požeminiais angarais šalia. Angaruose jau auga jauni medeliai Aerodrome matėme keletą sportinių lėktuvėlių bei deltasparnių. Kiekvienas pakelės miestelis savotiškas ir unikalus. Iki pat Ustkos tęsiasi šį pasaka.

Na o po nakvynės Objazdo pradinės mokyklos stadione, vėl nutolstame nuo jūros ir patenkame į Slovinsko nacionalinį draustinį. Čia įdomiausias Kluki etnografinis miestelis. Jis įsikūręs netoli Lebsko ežero, už kurio matosi didžiulės smėlio kopos. Tai savotiškos lenkiškos Rumšiškės. Vakarėjant pasiekiame Lebą ir apsistojame miesto kempinge. Čia dar viena staigmena. Maja atskrido iš Švedijos ir kaip visuomet su taksi atvažiavo iki Lebos. Ji turi dvi savaites laisvas, tai ir važiuos dviračiu o paskui vėl taksi, vėl lėktuvas ir dvi savaitės darbo ir t.t…

Po Lebos mūsų vadovai nusprendė parodyti mums ir kitokią Lenkiją. Maršrutas nukrypsta tiesiai į pietus link Košubijos ir prasideda nesibaigiantys kalnai, kalneliai. Gražų vaizdą keičia dar gražesnis, bet ir užmynus ant vieno kalno, pamatai dar statesnį. Jaunimui aišku tik smagumėlis toks kelias, na o mes daugiau ir pailsėti turime, tad ir šį kartą užtrunkame ir gražią stovyklavietę pasiekiame vėliau už kitus. Bet išsimaudžius švariame ežere nuovargį pamirštame ir džiaugiamės galimybe pasėdėti prie didžiulio laužo ir išsikepti ant ugnies dešreles, kurias nusipirkome artimiausioje parduotuvėje. Pusryčius už 7 zlotus atvežė tiesiai prie ežero. Valgėme kiaušinienę su lašinukais, varškę ir pieną. O po pusryčių ir vėl kalneliai ir dabar jau kelionė link Gdansko.

Gdanską pasiekėme, bet nelabai laimingai. Gdanskietė ponia Regina tikriausiai užsisvajojo apie namiškius, kuriuos greit turi pamatyti, prarado budrumą, ir užkliudžius pedalu šaligatvio bordiūrą , krito ant dešiniojo peties ir susilaužė raktikaulį. Kitą dieną ji pati atėjo mūsų aplankyti. Gdanske atsisveikinome ir su ponia Ani, ir su ponu Stanislavu. Gaila buvo skirtis - susigyvenome.

Gražus Gdansko miestas, didelis ir įdomus. Gerai, kad turėjome galimybę su juo susipažinti. Čia mes turėjome laisvą dieną, tad net ir į Sopotą spėjome nuvažiuoti. Nepaprastai gražus ir turtingas Gdansko senamiestis. Juo grožėjomės ir dieną ir naktį. Visada pilna turistų pagrindinė pėsčiųjų gatvė, nepakartojama krantinė ir nuostabiai lengvų formų daugybė bokštelių virš gražiausių raudonų plytų statinių.

Bet atėjo laikas keliauti toliau, tad išklausę informaciją apie maršrutą, nejuokais sunerimome. Buvo pasiūlyti du maršrutai: vienas pajūriu o kitas, aplenkiant Vislos užutekį. Pirmasis trumpesnis, tik iki Krinica Morska, bet nuo jos iki Framborko reikia plaukti keltu, į kurį negalima pavėluoti. Antrasis - dvigubai ilgesnis, bet be jokių laiko apribojimų. Išėjus į lauką buvome nustebinti vėjo stiprumu, kuris laužė nuo medžių šakas ir nuolat keitė kryptį. O ką jei teks prieš tokį vėją važiuoti?

Ir vėl gerą variantą pasiūlė tik tądien prie mūsų prisijungusi lietuvaitė. Ji pasakė, kad tiesiai iš Gdansko galima pavažiuoti traukiniu reikiama kryptimi o paskui tęsti kelionę toliau dviračiu. Tokia stotis yra Elblangas. Taip padarę mes niekuo nerizikavome. O vėliau sužinojome, kad keltas neplaukia dėl didelio vėjo, tad galima buvo ilgam įstrigti toje Krinica Morska.

Laimingai pasiekę Framborką, nakvojome stadione.

Framborkas gražus miestelis, jame gimė dydis astronomas Kopernikas. Netoli bažnyčios ir pilies rūmų jam pastatytas gražus paminklas. Miestelis tvarkingas ir jūra čia pat, todėl ir poilsiautojų netrūksta.

Kitą rytą vėl skubame jau dabar prie Karaliaučiaus sienos. Braneve atsikratome paskutinių zlotų ir visi susirenkame pasienyje. Rusų muitininkai pajuokauja, kad su dviračiais negalima važiuoti per sieną, tuo sukeldami juoko griaustinį visiems žygeiviams. Neužilgo visi formalumai baigiasi ir mes jau miname Kaliningrado link. Sutikti vaikai sveikinasi vokiškai ir labai apsidžiaugia, kad su jais pasikalbame rusiškai. Paties Kaliningrado vaizdas pasikeitęs, lyginant su tuo, koks jis buvo prieš penkmetį.

Apsistojome prie Baltijos viešbučio kiemelyje, o keturių laisvų kambarių dušais ir tualetais galėjome naudotis visi. Ryte buvo paskelbta, kad iš tų kambarių dingo trys antklodės ir pareikalavo už jas sumokėti. Sigitas nesutiko mokėti ir liepė kviesti miliciją. Po to viskas nutilo, bet už pusryčius viešbutyje ir vėl pareikalavo mokėti šešis eurus, vietoj penkių, paskelbtų dar iš vakaro. Ir čia jiems nepavyko, nes ir mes gi buvom kažkada tarybiniai, gal užsieniečius ir pavyksta taip apgaut?

Ir pats miesto vaizdas jau pakitęs. Gražiai sutvarkyta Katedros aikštė, pasodintos gėlės prie Kanto kapo, atidengti ir kitiems įžymiems Karaliaučiaus žmonėms paminklai. Pats centras irgi maloniai nuteikė. Vietoj paminklo Leninui pastatyta aukšta kolona žuvusiems atminti o už jos nauja cerkvė švytinti net penkiais didžiuliais kupolais.

Palikę šį didelį miestą važiojame į Jantarnoje. Ten vyks susitikimas su vietos valdžia. Laukiame sutartos valandos prie gana apšnerkštos parduotuvės o taip netoli jūra, kur galėtume maudytis. Pagaliau atvyksta miesto atstovas ir pasiūlo apžiūrėti gintaro muziejų. Po to dar išklausome miesto valdžios su kaklaraiščiu palinkėjimus ir važiuojame ieškoti stovyklavietės. Baisiu keliu nusileidžiame link jūros ir ten mums parodo dilgėlėm apaugusią nedidelę aikštelę. Sako čia telpa dvidešimt palapinių, o mūsų virš šešiasdešimties…Grįžtame atgal prie gintaro karjero, kuris kažkada savaime užsipildė gėlu požeminių vandeniu. Nors aikštelė ir nedidelė, bet sutelpame, tik tualetą pažadėjo netrukus pastatyti. Ir tikrai statė, net prieš mums išvažiuojant kitą dieną, dirbo…

Dienos karštos o kelias iš Jantarnoje vėl labai ilgas. Aš, Rimas ir Nijolė keliamės anksti ir jau šeštą valandą išvykstame. Oras gaivus, kelias be mašinų, važiuok ir norėk. Atvažiavę iki Pionerskoje pliaže verdamės pusryčius, maudomės, ilsimės. Antrą poilsį su maudynėmis pasidarome Zelenogradske o jau po to miname pedalus per visą Neriją iki pat Nidos kempingo. O kempingas tikrai puikus, nei kiek nenusileidžia užsienietiškiems. Ir tualetai švarūs su muilu ir popieriumi, ir vanduo dušuose karštas o ir kavinėje maisto kainos įkandamos net lietuviui. Tad tikrai pasijutome namuose.

Paskutinę dieną pasigėrime Nidos kopomis ir pavažiavę iki Preilos vėl sukame prie jūros, vėl stengėmės išnaudoti poilsiui ir maudynėm paskutines valandas. Kelias iki Klaipėdos neilgas, tad leidžiame sau pasilepinti. Nijolė išvažiuoja pirma, kad nereiktų skubėti o mes su Rimu liekame gulėti ant smėlio. O kai jau nusprendžiam visu greičiu lėkt iki Klaipėdos, ima ir subliūkšta Rimo padanga. Montavimas, klijavimas užima gan daug laiko ir mums tikrai teko paskubėti, kad spėtume susirasti nakvynės vietą ir dar pasitikti geležinkelio stotyje iš Vilniaus atvažiuojančią kitą Nijolę, kuri pasiryžusi tęsti žygį iki pat Kopenhagos. Visur pavyko suspėti sūnaus Šarūno dėka, tik anūkėlę radome jau miegančią, kai atvažiavome pas juos pernakvoti. Ryte atvykome pasiimti savo daiktų ir dviračių, ir kaip ne liūdna, atsisveikinti su tokiais mielais draugais. Mes ir šį kartą sakėme vieni kitiems: - IKI PASIMATYMO!






Draugai:
catdays.net